Pokalbis su Lietuvos Nacionalinio Kultūros centro direktoriumi, praėjusios 100-mečio dainų šventės vadovu Sauliu Liausa
Lietuvoje praėjo nuostabi 100-čio dainų ir šokių šventė „Kad giria žaliuotų“, kuri aprėpė visas meno sritis ir sukvietė tūkstančius atlikėjų ir žiūrovų, klausytojų, dalyvių. Tai buvo šventė, kuri lyg galinga, dainuojanti, nesustabdoma banga, atrodė, užtikrino, ji bus gyva dar ir dar šimtą metų. O po šventės lapkričio mėnesį (2024) įvykusi Baltijos šalių konferencija pavadinimu: „Jubiliejai praėjo. Ar turime priežasčių švęsti?“ labai nustebino.
1. Pakomentuokite tokį gana keistai skambantį konferencijos pavadinimą, ypač „Ar turime priežasčių švęsti?“ ir konferencijoje aptartas temas, kurios Jūsų manymu būtų įdomios išeivijos chorvedžiams ir skaitytojams.
Dainų šventės tradicija yra kaip stebuklas. Jos istorija, jos atsiradimas prasidėjęs nuo Šveicarijos, Vokietijos ir kitų Europos miestų atėjo į Baltijos šalis daugiau negu prieš šimtą metų, bet taip nutiko, kad ji gyvuoja tik Baltijos šalyje: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tai fenomenas! Trijų Baltijos valstybių dainų šventės tradiciją kartu įrašėme ir į UNESCO paveldą. Dėl to ir turime tokią nuolat veikiančią ekspertų komisiją, rengiame konferencijas ir nagrinėjame įvairius klausimus.
Dainų šventė nėra savaime vykstantis reiškinys, tai gyvenimo būdas, todėl ir UNESCO pripažino ne šventes, bet švenčių tradiciją, kurių palaikymui reikia daug dirbti. Šiandien, gyvenant 21-tame amžiuje, žmonėms yra didelis pasirinkimas ką veikti, kur ir kaip praleisti laisvalaikį, ypatingai jaunajai kartai yra plati užsiėmimų pasiūla. Kaip atitraukti jaunimą nuo skaitmeninių, kompiuterinių dalykų ir pritraukti į tokias veiklas kur reikia įdėti darbo? Dainų švenčių tradicija susijusi su lėtesniu ir brandesniu požiūriu į gyvenimą, tautos vertybes, dėl to mūsų ir neramina tokie klausimai kaip gi atrodys ta šventė ateityje.
Pagrindiniai iššūkiai yra keli. Sensta vadovai, taip pat senėja ir dalyviai, švietimo sistema kuo toliau vis mažiau ruošia kolektyvų vadovus, nes ši specialybė nėra populiari. Tą matome ne tik pas mus, bet ir kaimyninėse šalyse. Meno vadovų darbas nėra valstybės gerai apmokamas, todėl jauni žmonės nesirinka šių specialybių.
Kitas iššūkis tai demografiniai poslinkiai. Vis daugiau jaunimo keliasi į didesnius miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, o norint, kad dainų švenčių tradicija būtų gyva, mums reikia, kad kiekviename mieste, miestelyje ji gyvuotų. Reiškia reikia ne tiktai specialistą įtikinti, kad jis važiuotų i regionus ir ten dirbtų, bet tankiai ten nebėra su kuo dirbti. Dar mokykliniame amžiuje kaimuose yra dainuojančio ir šokančio jaunimo , bet kai išvažiuoja studijuoti, retas kuris grįžta atgal. Vėl ta grandinė nutrūksta.
Visokios mokyklų reformos ir kiti dalykai nepadeda šiai tradicijai nuosekliai klostytis. Ir mums, ir latviams, ir estams šie dalykai rūpi, todėl mes norime į priekį gerai pamąstyti, tai gal dėl to ir buvo toks provokacinis konferencijos pavadinimas „ Jubiliejai praėjo. Ar turime priežasčių švęsti“.
2. Mano žiniomis esate dalyvavęs Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje ar šventėse. Kokie liko įspūdžiai?
Teko būti Čikagoje dainų šventėje, buvau keliose šokių šventėse tiek Šiaurės Amerikoje, tiek kitose šalyse ir mačiau, kaip yra puoselėjamos tradicijos. Dabar išėjo filmas apie Lietuvos dainų šventę kuriame parodome, kad dainų šventė nėra vien dainos ir šokiai, kad tai yra kažkas daugiau, kas mus jungia, kas vienija ir kas leidžia mažai tautai tiesiog pamatuoti savo santykį su tradicija, su savo kultūra, su savo valstybe. Panaši atmosfera buvo prisiminus ir Sąjūdžio laikus. Man šis bruožas, tas pasijautimas tautos dalimi, tas savo mentalinės savasties pasitikrinimas visų pirma, sakyčiau, išeivijoje buvo stipriausias, tik va dabar per paskutinę dainų šventę labai pasijuto ir pas mus.
Visada, kaip aš kartais pasakau, išeiviai daugiau myli savo kultūrą negu mes, nes išeivijai prisiliesti prie savos kultūros yra siekiamybė, o mums – duotybė ir mes kartais neįvertiname kas mums yra duota gyvenant savame krašte. Išeivijoje visai su kita emocija lanko kolektyvus, koncertus rengia, šventes ruošia. Todėl pas jus jaučiasi labai stiprus ir labai aiškus išeivijos dainų švenčių bruožas, kuris iš karto krenta į akis, kad tai yra didžiulė meilė, didžiulė pagarba, tam tėvų ir protėvių palikimui.
3. Kuo išeivijos ir Lietuvos šventės panašios ir kuo skiriasi, o ar iš viso galima jas lyginti?
Šiaip tai ar tai būtų Lietuvoje, ar išeivijoje, pačių švenčių struktūra, repertuaras, visas pateikimo būdas praktiškai niekuo nesiskiria. Iš tiesų chorai puikiai dainuoja, parengia pakankamai sudėtingą repertuarą ir į Lietuvos dainų šventes atvažiavę kaip lygūs su lygiais bendrauja ir atranda sau vietos. Nėra takoskyros, kad reikėtų kitaip žiūrėti į išeiviją ir išties tas pavadinimas „Viena šeima-viena tauta“ visomis prasmėmis mūsų dainų švenčių tradicijoje visą esmę ir pasako.
4. Kuo žavėjotės mūsų šventėse? Gal ką pritaikėte ir Lietuvoje?
Kadangi man tenka prisiimti vadovo atsakomybę už dainų šventes, tai tiek ir pas jus, tiek ir pas latvius ar estus nuvažiavus visada ieškau kūrybinių momentų, visada galvoju, o kaip atrodytų tai padarius pas mus, ką galėtumėm panaudoti, kas atsako į tam tikrus klausimus.
Iš pasirengimo dalykų, tai man įstrigo tokia praktika, kad pas jus išeivijoje tiems, kuriems yra sudėtingiau dalyvauti choro repeticijose, jūs įrašote atskiras partijas ir jie paskiau ar mašinoje važiuojant, ar šiaip patogiu jiems laiku tų įrašų klausosi, repetuoja, o vėliau į repeticijas sueina jau išmokę repertuarą. Tą mes sėkmingai pritaikėme ir pas save, ypač tai buvo naudinga pandemijos laiku, o vėliau ir buvusios šventės ruošimuisi, ir čia jau jūsų daugiametė patirtis kurią pasisavinome.
Truputį nukrypsiu į Europą, nes Jūsų Šiaurės Amerikos lietuvių dainų švenčių pagrindu/pavyzdžiu mes pradėjom kurti dainų švenčių tradicijų skiepijimą naujajai išeivijos kartai Europos valstybėse. Mes norime parodyti, kaip išsaugoti lietuvybę gyvenant svetur. Iš esmės švietimas turi labai aiškų formatą – šeštadienines mokyklas, ten vedi vaikus, mokai, turi galimybes bendrauti. Suaugusiems kito varianto nematome, tik burtis į meno kolektyvus, nes jeigu šoksi ar dainuosi, reiškia reguliariai dalyvausi, apie tave bus tavo šeima, draugai, pažįstami, tėvai, artimieji. Tada bendruomenėje pradeda švęsti šventes ar kalendorines, ar valstybines, rengti koncertus, ir tą visą gyvenimą yra ant ko verti. Ta idėja daugeliui patiko ir dabar Europos lietuvių bendruomenėse gimsta vis daugiau naujų kolektyvų, nežiūrint į tai, kad trūksta ir vadovų, ir dainininkų ar šokėjų. Taip pasinaudojome Jūsų gražiu pavyzdžiu, kaip išlaikyti lietuvybę.
5. Trumpai paminėkite mūsų skaitytojams kokiais būdais ir kaip Lietuva padeda (ar gali padėti) mūsų Šiaurės Amerikoje organizuojamoms dainų šventėms, o ypač chorvedžiams ir chorų vadovams?
Mes pilnai pasiruošę teikti metodinę pagalbą, padėti ar dėl repertuaro, ar šokių kolektyvams su muzikos įrašais, ar šokių brėžiniais, nėra sudėtinga vieni pas kitus atvažiuoti, ar tai jūsų vadovams atvykti į mūsų vasaros kursus, kuriuose bendraujama toje profesinėje terpėje. Iš Europos atvažiuoja kolektyvų vadovai ir labai džiaugiasi visa pagalba. Žinau mūsų specialistai Vidmantas Mačiulskis ir Laima Kisielienė važiuoja pas jus į Dainavos stovyklas ir ten padeda. Dabar kaip tik turime vieną žmogų Liaudies kultūros centre, būtent atsakingą už pasaulio lietuvių bendruomenių stiprinimą, lietuvybės išlaikymą ir dainų švenčių tradicijų stiprinimą.
Bendravimas šiais laikais yra palengvėjęs. Aš manau tuos ryšius reikėtų pilniau išnaudoti, nes kada matai ką aplink kiti daro, kaip kuria, dalinasi, pataria, tada kažkaip lengviau ir vadovui, ir kolektyvui išsilaikyti. O visi kiti dalykai, tai jau yra specifika Jūsų gyvenimo būdo, užimtumo, nes išties vaikus išlaikyti ar skatinti tęsti lietuvybę yra be galo sunku. Mes kartais Lietuvoje juokaujam, kad ne vaikai lanko kolektyvus, o tėveliai ir seneliai, nes jeigu tų vaikų niekas nenuveš į repeticijas, jie ir nedalyvaus. Tai čia ir yra didžiulis įsipareigojimas ir tas vidinis vertybių suvokimas yra didžiulis.
6. Visa mūsų veikla pagrįsta savanorišku pagrindu. Kolektyvų vadovai dirba be jokio atlyginimo. Kaip tęsti darbą kai vyresnioji karta traukiasi iš pareigų, o į jų vietą norinčių beveik nėra.
Daug kas pasaulyje laikosi ant entuziazmo, pinigai yra pinigai, o čia savaime aišku – žmogaus realizavimo klausimas, čia laiko klausimas, gal būt čia esminis dalykas yra tas vidinis suvokimas: kodėl tą darau? Ir kai tas suvokimas atsiranda po kažkokios šventės, ar gero koncerto, tada pajauti tą atgalinį ryšį, aš manau, čia yra didžiausias atsakymas – gyvenimo prasmė, dėl ko žmogus gyvena.
Bet savaime suprantama, kad be to vidinio suvokimo ir visiško savęs atsidavimo, tokia veikla ar tai Amerikoje, ar Lietuvoje būtų neįmanoma. Lietuvoje irgi yra nemažai kolektyvų, ypač didžiuosiuose miestuose kur irgi atlyginimų negauna, arba renkasi iš dalyvių, arba iš viso be atlygio dirba, ir jeigu žiūrint į pasaulines tendencijas vis tik pasaulyje yra nemažai veiklos susietos su misijos suvokimu. Iš kitos pusės vėl gi yra įvairiausi fondai, įvairiausi kiti dalykai, kur gal tik reikia rasti entuziastus, kurie galėtų padėti tam vadovui dirbant organizacinį darbą, kur galėtų atrasti kažkokį finansinį atlygį, nes bet kuriuo atveju žmogus turi iš kažko gyventi.
7. Ar reikėtų išeivijoje tęsti dainų šventes, kai trečdalis atlikėjų ne iš Šiaurės Amerikos lietuvių bendruomenių, arba kitaip paklausus: „Ar turime priežasčių švęsti“?
Klausimas nėra lengvas, pabūti protingu yra vienas dalykas, o realiai kalbant tai pasikeitė ir pats laikmetis. Jeigu pokario dipukų kartai buvo aiškios emigracijos priežastys ir atvykę jie turėjo aiškią misiją: išlaikyti savo kultūrą, tai dabar lietuviai visai kitais tikslais yra atvažiavę ir domisi visais kitais dalykais. Pasaulyje yra labai daug mažų tautų, kurios yra diasporos bendruomenės, bet jų saugojimas savos kultūros beveik juokingas, jeigu vieną kartą per metus susirenka į kokią masinę, populiarią šventę, sakykim airiai žaliai apsivelka, ar ten Čikagoje upę nudažo žaliai ir viskas tuo baigiasi. Kaip išlaikyti ir tęsti tokias šokių ar dainų šventes kaip jūs ruošiate išeivijoje iš esmės yra žymiai subtilesnis dalykas, kuris vieno atsakymo kaip ir neturi.
Kūrybinis bendradarbiavimas visada yra naudingas visomis prasmėmis, tiek mūsų žmonėms nuvažiavus įkvėpti jūsų visą atsidavimą ir meilę savo kultūrai, ir tą gerą emociją, tiek ir išeivijos kolektyvams turėti draugų Lietuvoje irgi labai gerai, kurie gali atvažiavus Lietuvon ar į dainų šventę, ar šiaip padėti surengti koncertus, ar pasidalinti metodika, sukauptomis žiniomis. O šiaip aš manau, kad yra didžiulis Jūsų įvertinimas, kai daug chorų siekia iš Lietuvos atvažiuoti, nori pamatyti, išgirsti, nes išties tos šventės pas jus labai stiprios, labai emociškai stiprios ir žiūrovų tarpe ir dalyvių tarpe tai aš tikrai gavau tokių kreipimųsi: „o kaip ten pakliūti, mūsų čia didžiulė svajonė nuvažiuoti.“ Žmonės domisi, važiuoja, keliauja, o pasaulis mažėja. Dabar vieniems pas kitus nuvažiuoti nebėra sudėtinga, manau ir ateityje Jūs turėsit atlaikyti didžiulį antplūdį norinčių atvažiuoti ir dalyvauti jūsų Šiaurės Amerikos lietuvių šventėse. Reikia tik atrasti ką naudingo jūs galite iš to gauti, ne tiktai kad atvažiavo ir išvažiavo, o tikrai kad būtų kažkokio bendravimo, metodinės pagalbos, bendros kalbos aš manau išties galima atrasti.
Ačiū už pokalbį. Tikrai tikiu, kad dainų šventės metu džiaugsimės būdami kartu, kad mūsų žemyne lietuviškos dainos skambės dar daug metų, o mes į savo eiles priėmę chorus iš Lietuvos, visada prisiminsime, kad esame „viena šeima-viena tauta“.
